fbpx

Ligos metafizika

Senovės graikų išminčiai Sokratas, Aristotelis, Parmenidas ieškojo pažintinių kelių į nematomą mus supančią visatą. Jų nuostata buvo tokia, kad visi gyvenimo įvykiai, aplinkybės, ligos ir nelaimės atsiranda iš kažkokio stabilaus pažinimo objekto. Jie tvirtino, kad anapus netvaraus juslinio pasaulio egzistuoja tvarus idealių esmių ir esinių pasaulis.
 

\"\"Mus supantis materijos makropasaulis identiškai panašus į esantį mūsų organizmo viduje mikropasaulį. Netgi kūno ląstelės yra pasiskirsčiusios pagal pareigas. Pvz.: eritrocitai atsakingi  už logistiką, jie transportuoja deguonies molekules į audinius. Leukocitai, fagocitai – pareigingi valytojai, uolūs mikrobų ir visokių svetimkūnių rijikai. Limfocitai- bebaimiai kariai, keliauninkai, dėl savo nepaprasto aktyvumo ir narsumo mokslininkų vadinami kileriais arba žudikais. Nors jie gerokai mažesni už išpampusią vėžinę ląstelę, tačiau yra pagrindinis apsauginės misijos vykdytojas, suranda ir panaudodamas savo kūno cheminį ginklą pats sunaikina piktybinę ląstelę. Kur nepralenda leukocitai, ypač susiaurėjusiuose kanaluose, limfocitas keičia kūno formą ir reikalui esant šliaužia sienelių paviršiaus plokštuma. Endokrininė sistema labiausiai geba subalansuoti kūno atomus informacijai perduoti. Ypač hipofizio liauka, ji gali išsiųsti hormonines žinutes visoms kūno ląstelėms, žadindamos ir instruktuodamos apie deramą funkcionavimą. Po mūsų oda slypi triukšmingas 50 trilijonų ląstelių metropolis. Kiekviena šių ląstelių biologiškai ir funkciškai prilygsta miniatiūriniam žmogui. Tai ne koks išpūstas teiginys, kurio tikslas būtų vien sukurti įspūdį. Kai sugebėsime įžvelgti stulbinamą panašumą tarp ląstelės ir žmogaus, geriau suprasime ląstelėse vykstančius procesus.


Pradėjus gilintis į egzistavimo ir sveikatos pagrindus visada atsiranda neaiškumų ir iškyla daug klausimų. Kodėl esu čia, Žemėje? Kas manęs laukia toliau? Kokia bus sveikata po mėnesio, metų ar kelių? Koks mano žemiškos misijos finalas? Žmogaus gyvenime kartais būna tokių įvykių, kurie sudrebina išankstinę nuomonę apie mirtį. Apie tai prirašyta daug knygų ir straipsnių ar kitokio pobūdžio publikacijų. Ne vieną kartą man pačiam teko patirti atsitikimus, kurie visam gyvenimui įstrigo kaip itin gilūs bandymai  suprasti metafizinių reiškinių prigimtį. Dažniausiai tokia patirtis leidžia pažinti savo vidų ir padeda atrasti gyvenimo tikslus, pirmiausiai tai susiejama su dvasingumu.

Materialioje žemiškoje realybėje yra kitaip, visi pasakojimai be įrodymų neturi jokio mokslinio pagrindo. Remiantis įvairių tyrimų rezultatais galima patikėti, kad sąmoningai gyvename netobulame pasaulyje. Ligos ir nelaimės ateina pas mus kaip pamokanti patirtis. Mokslas jau priartėjo prie ribos, kai pradedama drąsiau kalbėti apie nežinomus reiškinius. Būna atvejų, kad gydytojai patvirtina, jog ligonis šiaip sau ėmė ir pasveiko, nors buvo numatytas labai atsakingas gydymas.

Organizmui senstant, keičiasi kūno cheminė sudėtis, kartu ir sulėtėja medžiagų apykaitos procesas. Ypač dėl jaunystėje turėtų traumų ar ekstremalių išgyvenimų atsiranda chroniškų negalavimų simptomai. Ar įmanoma įveikti ligas be medikamentų arba naudojant jų minimaliai? Žinoma.

Pirmiausiai nereikia savęs vertinti tik pagal ,,amžiaus problemą“. Žmogaus produktyvus gyvenimas prasideda nuo 20 metų. Jeigu jis yra darbingos geros formos, gali dirbti iki 80 metų.

Vadinasi, žmogus turi 60 darbingų metų ir daugiau. Žinome, kad gyvybės funkcijos priklauso ne tik nuo fizinio, bet ir dvasinio kūno. Labai svarbu domėtis dvasine kūno sandara.

Prieš mums atvykstant į žemišką pasaulį, kiekvienam iš mūsų kūno viduje buvo įvedama atitinkama struktūra, su kurios pagalba dvasiniu energetiniu kanalu galime sutapti su visatos Kūrėju. Įvesta struktūra yra gydymo versmė, kuria galima gydyti save ir kitus. Ji tampa lyg dvasinis magnetas. Recipientas turi iš tikrųjų siekti savo noru gydytis ir pasikeisti. Žmogus, kuris energetiškai gydo, mintyse sukuria dvasinį idealą ir prašo pagalbos kitiems. Jautrūs centrai ligonio kūne tampa imlūs ir atsiliepia į  galimai gaunamą pagalbą. Energetinis kanalas nėra gydymo šaltinis, jis tik kaip priemonė, su kurios pagalba gydantysis pats pakyla dvasia.

Daugiausiai informacijos pateikęs apie Akašos kronikos įrašus garsus amerikietis krikščioniškasis mistikas Edgaras Keisis tvirtino, kad šiame gyvenime žmonės santykius pradeda tiksliai nuo to jų etapo, kuriame jie buvo nutrūkę aname gyvenime. Būdami konkrečioje erdvėje ir konkrečiame laike, mes iš esmės esame panašūs į archeologines iškasenas, kurias sudaro praeitų gyvenimų sluoksniai. Tie sluoksniai – tai kažkada susiformavusios paskatos bei elgsenos ir potyrių modeliai, kurie dabar, šiame gyvenime, ima reikštis, kyla į paviršių. Žmogaus ateitis priklauso ne nuo jo ar jos žinių, bet kaip tos žinios pritaikomos praktiškai. Kiekvienas rašome gyvenimo istoriją savo mintimis, ketinimais, poelgiais. Duomenys kaupiami ir saugomi visatos kompiuterinėje sistemoje – Akašos kronikos įrašuose. Šie įrašai yra Kuriančiųjų Jėgų dalis, jie buvo ir yra žmonijos svajonių ir įkvėpimo šaltinis. Juose yra visi archetipai ir mitai. Akašos įrašai įkvepia svajones ir atradimus. Jie mus suartina ir išskiria. Ir jie taip pat formuoja amžinai kintančių fluidų sankaupą, kurioje yra visos visų įvykių užuomazgos – jos atskleidžia, kaip mes darome vienokius ar kitokius pasirinkimus.

Mūsų, fizinių būtybių, kūnai tėra laikinos priebėgos. Kaip savininkas palieka seną automobilį, kai šiuo nebegalima važinėtis, taip ir kūnai tampa mums nebereikalingi, kai baigia savo funkcijas. Mes – ne fiziniai kūnai, turintys sielą, o dvasinės būtybės, kurios šiuo metu egzistuoja fiziškai. Jei tai yra tiesa, jei mes iš tikro esame dvasinės būtybės, tai tada galime paklausti: o ką gi mes čia veikiame? Edgaras Keisis, remdamasis savo informacija, siūlo atsakymą, kad mes, gyvendami šiame pasaulyje, iš esmės kaupiame patirtį.

Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai įsitikino, kad visata yra nesuvokiamai švarios energijos forma, turinti sąmonę. Mokslininkai tai vadina fizikiniu vakuumu. Yra ir kitų pavadinimų. Tas Kažkas – tai tiesiog įvairios metaforos, įvairūs būdai kalbėti apie tą patį. Šis visko egzistuojančio šaltinis, ši galia, vienijanti visus ir viską šiame pasaulyje, ir yra gyvenimo esmė. Mūsų protėviams, žyniams jau buvo žinoma, kad ši paslaptinga energija pasiduoda žmogaus ketinimų poveikiui. Tai yra mūsų lūkesčiai pradeda veikti kitas energines sistemas ir išrikiuoja įvykius atitinkamai pagal mūsų lūkesčius. Vadinasi, tas pats pirminis visos būties šaltinis, ta pati Jėga, kuri kuria mūsų likimą, yra mumyse. Visata taip sukurta, jog žmogaus evoliucija būna sėkminga, jei jis veikia pagal kosminius dėsnius, nes jeigu veiktų prieš juos, šie dėsniai jį sunaikintų.

Lemianti energija, kuri viešpatauja tarp visų energijų, yra žmogiškoji mintis. Dzenbudizme yra puikus posakis: ,,Jeigu žmogus ieško tiesos aplink save, tai jis ją mindo kojomis“.

Žmogaus gyvenimas yra tik elementas daug talpesnėje visatos programoje. O šią programą tam tikru būdu dirbti priverčia ne kas kita, kaip mūsų ketinimai, mūsų mintys.

Jie įvelkami į žodžius, vaizdus, garsus, jausmus ar judesius. Mintis – tai specialus universalus instrumentas. Naudodami mintis mes kuriame mūsų unikalų pasaulį. Pinigai, namai, sveikata, gijimas po ligos ar ligų nebuvimas – visa tai iš pradžių buvo mintys. Kai atsiranda mintis, ji formuoja tam tikrus žmogaus elgesio būdus, kurie vėliau įsikūnija materialiame pasaulyje. Galime tvirtai pasakyti, kad mūsų likimas – tai mūsų mintys. Tingumas – viena labiausiai niokojančių žmogaus savybių. Ji sustabdo mūsų psichinės energijos veikimą, kartu sudarko mūsų evoliuciją, dėl to žmogus visiškai sunyksta. Ir liaudies išmintis tingumą vadina visų ydų motina.

Medicinos genijai ir pradininkai Eskulapas ir Hipokratas žinojo apie vadinamojo ,,vidinio proto“ egzistavimą. Apie tai rašė ir Paracelsas. Šiuolaikinis  mokslas teigia, kad pasąmonė – tai ta nežinoma ir iki galo nepažinta žmogaus esybės dalis, kurią reikia stengtis pažinti. Užhipnotizuoti žmonės dažnai prisimena savo inkarnacijas. Kai sugrįžta atgal, ji atmintyje atsiveria užmaršties praraja. Pasąmonė panaši į povandeninę ledkalnio dalį, jinai – daug didesnė ir kartu paslėpta nuo mūsų. Pasąmonėje saugoma visa mūsų gyvenimo informacija įrašyta į žmogaus jausmų takelius. Pasąmonė taip pat valdo ir atminties mechanizmą. Būtent jame ,,filmuojamas“ ir saugomas mūsų gyvenimo filmas. Panaudojant hipnozę arba savihipnozę galima lengvai atkurti šio filmo fragmentus.\"\" Tai gali pasiekti ir žmonės, kurie daugelį metų naudoja meditacines praktikas.  Kiekvienas iš mūsų yra nežinoma ir iki galo neištirta sritis, dėl kurios mes, žmonės, tampame paslaptingomis būtybėmis ir turime žūtbūt atspėti šią paslaptį. Daugelio mūsų sąmonė yra tiek užimta mintimis apie praeitį, ateitį arba kokią pramanytą problemą, jog kasdienes momentines užduotis mes paliekame pasąmonei. Mokslininkai kognityvistai nustatė, jog sąmonei reikia viso labo apie 5 proc. visos mūsų pažintinės veiklos. Tai ta proto dalis, kuri reiškia norus, troškimus bei ketinimus ir tai darydama tik kelia Kūrėjui juoką. Juokinga todėl, jog toji dalis, kuri tariasi suprantanti, kas mes esame, kontroliuoja viso labo 5 proc., o gal dar mažesnę mūsų būties dalį. Vadinasi, 95 proc. visų mūsų sprendimų, veiksmų, emocijų, poelgių – tai niekieno neprižiūrimo pasąmoningo proto veiklos sfera.

Mūsų sąmonės protas pagal atitinkamus dėsnius pateikia mums didžiulę  iliuziją. Jis sukuria mūsų pasaulį, tiksliau, pasaulėlį, apsaugo mus nuo visatos ,,chaoso“, atrinkdamas mums tik tai, kas, jo supratimu, mums reikalinga ir nepavojinga. Tačiau atlikdamas kuriamąją ir apsauginę funkciją, jis nevalingai daugumai iš mūsų pavirto kalėjimo prižiūrėtoju. Juk būtent mūsų protas neleidžia išeiti už pasaulio sukūrimo ribų. Jis panaudoja baimę, kad įtikintų mus tuo, jog ta iliuzija, kurią jis mums pateikia, yra tikra realybė.

Gyvą organizmą išoriškai veikia Realybė, Būtis. Organizmas atsako į poveikį (tuo ir skiriasi nuo mirusiųjų). Pagrindinis gyvybės dėsnis – dinaminės pusiausvyros palaikymas. Prieš pradedant gydytis reikia pakeisti požiūrį į savo ligą. Jokiu būdu nežiūrėkite į ligą kaip į blogį, netgi jei ta liga mirtina. Neužmirškime, jog tą ligą sukūrė jūsų protas, kuris visuomet ir visur rūpinasi jumis. Neskubėkite koneveikti savo organizmo ir savo ligos. Padėkokite kūrėjui, savo protui ir ligai, net jei ir atrodo keistai. Liga  – tai signalas mūsų sąmonei apie pažeistą pusiausvyrą. Gydytojo uždavinys – netrukdyti organizmui ir neslopinti jo reakcijų, o padėti ,,vidiniam  gydytojui“. Organizmas pats siekia pusiausvyros, tik reikia jam padėti. Žinoma, yra atskiri atvejai, kai reikalinga skubi chirurginė, reanimacinė pagalba ar pan. Kaip yra iš tikrųjų?

Iš pradžių gydytojai diagnozuoja, duoda ligai pavadinimą. Paskui su vaistais padeda tą ligą slopinti. Aišku, jie kančias palengvina, bet priežastis lieka nepašalinta ir liga pereina į lėtinę formą arba pereina iš vieno organo į kitą. Čia gydytojai nekalti, kadangi yra tokia gydymo metodika.

Pagal susiklosčiusią gydymo praktiką, ligų ne tik nemažėja, bet daugelis iš jų įgyja lėtinį kryptingumą arba atsiranda vis naujų, nes liga negydoma, bet slopinama. Žmogaus gyvenimas yra tik elementas daug talpesnėje visatos programoje. Artimiausios epochos uždavinys žmonijai – keisti požiūrį į ligas. Keisti sąmonę su tikėjimu – tiesiog būti sveikam.

,,Šiam pasauliui, kuriame jau darosi ankšta, pats laikas atmerkti akis. Mums nereikia dar vienos evoliucijos teorijos. Mums reikia evoliucionuoti“. (Swami Beyondananda)

 

Straipsnio autorius: Vilimantas Zablockis, metafizikos daktaras, Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų Energetinio gydomojo poveikio komiteto pirmininkas – vlmedicina.lt

0
    0
    Krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščiasGrįžti į parduotuvę