fbpx

Gyvenimo tikslas


Kaip gimsta gyvenimo tikslas?

 

Naujųjų metų išvakarėse dažnas užsibrėžia kokį nors kitų metų tikslą. Psichoanalitikai sako, kad kiekvienas išsikeltas tikslas gali daug pasakyti, kas jūs esate, koks esate ir ar teisinga kryptimi judate.

 

\"\"

 

Didieji gyvenimo siekiai

Austrų gydytojas, psichiatras, vienas iš Froido mokinių, individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris sakė, kad reikia drąsinti vaiką nebijoti būti netobulu. A. Adlerio principų, idėjų ir požiūrio propaguotojas Individualios psichologijos institutas pakvietė visus norinčius pasikalbėti apie gyvenimo tikslus: kaip juos suprato A. Adleris ir kaip austrų psichiatro įžvalgas mes galime pritaikyti šiomis dienomis, savo gyvenimuose.

 

Psichiatras A. Adleris yra sukūręs nemažai psichologinių sąvokų. Jo sukurtos individualios psichologijos pagrindas – žmogaus gyvenimo stilius. Kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo stilių, kuris susiformuoja iki penkerių metų.

„Gyvenimo stiliai nėra geri ar blogi, tai yra tik akiniai, pro kuriuos žmonės mato save pagal savo gyvenimo suvokimą\”.

 

Tuo ir unikali individualioji psichologija, kad ji labai individualiai žiūri į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Įvairūs psichologai žmogaus siekius apibrėžė konkrečiai – baigtumas, tobulumas, pranašumas, savirealizacija, saviraiška, kompetencija ir meistriškumas. A. Adleris daugiau dėmesio skyrė pranašumo siekimui. Taip pat gyvenimas kiekvienam žmogui iškelia iššūkius, kurie pasireiškia gyvenimo uždavinių pavidalu. Jų yra trys – socialiniai santykiai, darbas ir meilė. Adlerio mokiniai šį sąrašą praplėtė dar dviem uždaviniais – suvokti pasaulio prigimtį ir išmokti sugyventi su savimi“, – A. Adlerio ir jo mokinių idėjas atskleidė psichologė-psichoterapeutė Eglė Zubienė.

 

Tikslų būna visokių

Kitas žinomas psichoterapeutas Haroldas H. Mosakas pasakė, kad „gali pasirinkti socialiai naudingus tikslus arba skirti savo gyvenimą nenaudingiems siekiams“. Socialinis interesas – dar vienas Adlerio vartotas terminas. E. Zubienė sako, kad net ir dirbdama su sunkią psichinę negalią turinčiais žmonėmis ji matė juose nedingstantį socialinį interesą.

 

Apie 30 metų psichiatrijos srityje dirbanti E. Zubienė sako, kad bet koks žmogaus elgesys atsiskleidžia socialiniame kontekste, žmonių negalima pažinti atsietai nuo aplinkos. Mes gimstame ir gyvename socialinėje aplinkoje, su kuria privalome palaikyti abipusius ryšius. „Individualioji psichologija pirmiausiai yra tarpasmeninė psichologija, o tarpasmeninės sąveikos formuoja jausmą, kad individas yra dalis didelės socialinės visumos, kurią Adleris pavadino socialiniu interesu. Adlerio psichologija renkasi holizmą. Jo sekėjai skiria dėmesį visam žmogui bei jo individualiam gyvenimo keliui. Visos dalinės žmogaus funkcijos yra pavaldžios tikslams ir gyvenimo stiliui. Plaukas nuo mūsų galvos nenukrenta, jeigu mums tai nėra naudinga“, – sako psichologė-psichoterapeutė E. Zubienė.

 

Žmonės siekia savo pasirinktų tikslų, kurie, jų manymu, suteiks jiems vietą pasaulyje, užtikrins saugumą ir išsaugos savigarbą. A. Adleris buvo įsitikinęs, kad savo gyvenimo stiliumi, iškeltais tikslais mes patys save sukuriame. Žmogaus, kaip kūrybingos asmenybės, įrodymas ir yra tikslų išsikėlimas bei jų siekimas.

„Gyvenimas iš mūsų reikalauja drąsos. Drąsa – tai pasirengimas elgtis rizikingai, kai galimos pasekmės yra sunkiai numatomos. Perfrazuojant Adlerį, galima būtų savęs paklausti – ar mums užtenka drąsos gyventi nepaisant to, kad esame netobuli?“, – klausė E. Zubienė.

 

Visi keliai veda į vaikystę

STEP tėvų grupių projekto Lietuvoje vedėjas, buvęs jaunimo linijos konsultantas, Individualios psichologijos instituto studentas, šiuo metu Panevėžyje vedantis tėvų grupes Virginijus Varkalis siūlo atsigręžti į vaikystę ir ten pamatyti sudėtingus psichologinius reiškinius (jų pradžią ir įsitvirtinimą), kuriuos vėliau perkelsime į savo gyvenimus.

 

„Mūsų gyvenimo stilius formuojasi iki penkerių metų. Jau šio amžiaus vaikui iškyla įvairios problemos – draugystės, santykių su kita lytimi. Augant problemų daugėja, problemas diktuoja vaiko aplinka. Bet koks, mūsų suvokimu, netinkamas vaiko elgesys turi prasmę ir jau kažkokį išsikeltą tokio elgesio tikslą. Adlerio mokinys Dreikursas tyrė vaikų elgesį ir priėjo prie išvados, kad kiekvienas poelgis turi savo tikruosius tikslus. Yra keturi bet kokio suaugusiuosius nervinančio vaikų elgesio tikslai – dėmesys, jėga, bejėgiškumas, kerštas. Pavyzdžiui, kiekvieną rytą vaikas ilgiausiai nesusiruošia, visi jo laukia, ant jo burba. Toks elgesys tiesiogiai nulemtas tikslo susilaukti dėmesio. Iki penkerių metų vaikai dažnai ožiuojasi: „Nevalgysiu, nemiegosiu“. Tikrasis to tikslas – pademonstruoti savo jėgą prieš jus. Paauglystėje dažnai atsiranda keršto tikslas, kai vaikas nusprendžia, kad jis yra nemylimas, kad jis gali skaudinti kitus, kaip yra skaudinamas pats, tada gal jis taps svarbus. Kai šeimoje atsiranda jaunesnių vaikų, tuomet vyresni gali pradėti demonstruoti bejėgiškumą  (kartais net ima šlapintis ar ropoti), kad tik gautų tėvų dėmesį“, – aiškina V. Varkalis.

 

Tėvus konsultuojantis specialistas mato uždarą ratą, į kurį mus įtraukia vaikai: „vaiko elgesys/poelgis – mano jausmas – mano poelgis\"\"– vaiko jausmas“. Neretai sunku suprasti, kur yra šio rato pradžia, tačiau iš jo galima išeiti, pirmiausiai reikia įvardyti savo jausmą.

 

„Vaikui augant jo tikslai keičiasi. Jam tampa svarbūs „aš ir mes“ santykiai, užsiėmimas, meilė, santuoka. Šie tikslai formuoja vieną bendrą pranašumo siekimo tikslą. Pavyzdžiui, nesiseka vaikinui santykiuose su priešinga lytimi, jis ima daugiau dėmesio skirti mėgstamam užsiėmimui, muzikavimui. Ir kai jis pasiekia tam tikrų aukštumų savo užsiėmime, ten jį pripažįsta, atsiranda ir merginų dėmesys. Per labai aplinkui, bet vaikinas pasiekė net du tikslus“, – aiškina V. Varkalis.

 

Kartais tikslai supainioja

Pagal A. Adlerį, mūsų pranašumo siekis kartais gali mus suklaidinti, priversti prisikurti fiktyvių tikslų ir užmiršti socialinį interesą. Pasak E. Zubienės, labai gerai, jei žmogus gyvenime puikiai tvarkosi bent su dviem iš trijų pamatinių gyvenimo uždavinių.

„Kai nenorime teisingai kurti santykių su socialine aplinka, tuomet nukrypstame ir galime pasirinkti neurozes, psichozes, alkoholizmą, nukrypimus. Asmeninio pranašumo siekimas visuomet turi riziką pasiekti kraštutinumą, pavyzdžiui, tai virsta savižudybe. Tad pranašumo siekimo tikslas turi būti sveikas“, – sako V. Varkalis.

 

Psichologė-psichoterapeutė E. Zubienė atkreipia dėmesį į neįsąmonintus, nesuvoktus tikslus.

„Mes vartojame tokią sąvoką pseudokompensacijos, kai siekiama pranašumo. Vadinamoji reali pseudokompensacija yra būdinga sveiko požiūrio žmonėms, kuriuos galėtume pavadinti normaliais. Kiti gali būti su perdėtu socialiniu interesu, kai žmogus daro gera kitiems, pamiršdamas save, ir neretai tie geri darbai nėra jau taip reikalingi ar prasmingi. Kartais pseudokompensacija suveikia kaip pabėgimas į ligą. Adleris pirmasis prakalbo apie tai, kad liga turi antrinę naudą. Kartais žmonės virsta verkšlentojais, tinginiais, melagiais ar žiauriais tironais. Visos šios pseudokompensacijos, vaidmenys byloja apie tikruosius pranašumo siekimo tikslus, kurių nepavyksta normaliai realizuoti“, – aiškina psichologė E. Zubienė.

 

Kai jūs mintyse galvosite norą, o gal tikslą, prisiminkite tris kertinius gyvenimo uždavinius. Įžvalgusis A. Adleris buvo visiškai teisus: svarbiausia gyvenime geri santykiai su kitais ir savimi, mėgstamas darbas ir meilė širdyje. Naujas mobilusis telefonas ar didesnis televizorius kažin ar padės realizuoti šiuos uždavinius, greičiau nuves klaidžiais pranašumo siekimo keliais link psichozių, neurozių ir kitų ligų.

\"\" 

Daiva Ausėnaitė  
publikuota vlmedicina.lt   
Tinklaraštis  kosmoenergetika.lt

Saviugda, Dvasinio kelio patarimai, Mokymai

\"\"

 

0
    0
    Krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščiasGrįžti į parduotuvę