Kodėl mes čia?

Kiekvienas iš mūsų yra mėnulis ir turi savo tamsiąją pusę, kurios niekas nemato.
(Mark Twain)

Kalendorius

December 2017
M T W T F S S
« Nov    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Jūs čia esate todėl, kad tam atėjo laikas…

SEMINARAI

2018 m.Vasario 16- 18 d. Pažengusiųjų Teta gydymo kursas

Informacija skyrelyje SEMINARŲ TVARKARAŠTIS
Teirautis kosmoenergetika
@gmail.com

Nori sužinoti?

Alternatyvi ar tikroji medicina?

XXI amžius: didelių permainų pradžia 

 

Daugelis žmonių savo gyvenimo kelią nueina kilpomis, vingiais, net neįtardami, kad jiems to nereikia. Kai kas sako, kad gyvenimas yra mokykla, kad visi tie reiškiniai, kuriuos stebime ir išbandome, skirti mūsų lavinimui. Tai ne visai taip yra. Mes apsilankome šiame pasaulyje ne tam, kad ko nors išmoktume, o kad parodytume tai, ką jau žinome. Šis žinojimas turi reikštis veiksmais. Mes turime save sukurti iš naujo, savųjų išgyvenimų dėka. Tai pateisins mūsų gyvenimą, suteiks jam tikslą, persmelks jį šventumu. Tiesa – gali būti visai kita, negu įsigalėjęs požiūris.

Prieš kelis dešimtmečius atrastos reliatyvumo, kvantinės fizikos, molekulinės biologijos ar radioastronomijos teorijos. Tada jos buvo išjuoktos ir skelbiamos kaip pakrikusio proto fantazijos, okultizmas bei prietarai. Darvino teorija pateikė gyvybės formų vystymosi vaizdą, bet nenurodė, kaip atsirado gyvybė ar kuo tai reikalinga mums. Todėl daugelis mokslininkų ir kitų pasaulio žmonių jaučia, jog kažko trūksta. Mokslinės teorijos galbūt bando atsakyti į klausimą kaip? Tačiau svarbiausi klausimai yra kodėl? Yra per tūkstantmečius nusistovėjusios nekintamos tiesos, kurios randamos senoviniuose raštuose, tačiau šiandieninei žmogaus populiacijai tai skamba gana įkyriai ir civilizuotai daugumai nesinori nieko žinoti, paprasčiausiai tam neturi laiko ir kantrybės. 

Metafizine prasme yra seniai įrodyta, kad Kūrėjas realiai egzistuoja, ir tikimasi, kad netolimoje ateityje bus pateikti duomenys žmonijai materine prasme. Pastaruoju metu Šveicarijos ir Prancūzijos šalyse, po žeme įrengtame 27 kilometrų ilgio hadronų greitintuve, fizikų vykdomi tyrimai pagal CERN programą, ieškant elementariųjų Higgso bozono  dalelių, jau davė pirmuosius rezultatus. Tyrinėjant šią temą toliau, turimi įrodymai padės mums suprasti, ar yra Kūrėjas, davęs pradžią gyvybei ir visatai. Jeigu taip, koks Jis? Ar Jis yra asmuo, ar kitos formos energinis kūnas, turintis įtakos mūsų gyvenimui?

Vienas profesorius, pergyvenęs Osvencimo koncentracijos stovyklos siaubą, pasakė: ,,Niekas pasaulyje net sunkiausiomis sąlygomis nepadeda taip ištverti, kaip suvokimas, jog gyvenimas turi prasmę“. Jo manymu, žmogaus psichinė sveikata priklauso nuo to, kaip jis ieško prasmės. Kai Dalai Lama paklausė vienuolio, kalėjusio 18 metų Kinijos kalėjimuose, kaip jis ištvėrė kankinimus ir žeminimus, jis atsakė, kad pati didžiausia kančia jam buvo  blogai pagalvoti apie savo kankintojus. Yra mokslui žinomi ir patvirtinti eksperimentų duomenys, kad Tibeto vienuolių kaukolės vidinis skliautas gilaus meditavimo metu švyti. Dar įdomesnis mokslui atvejis, kai atsitiktinai kalnų uolos užverstoje nišoje buvo rastas sėdintis žmogus. Pirmas vaizdas buvo, kad tai skulptūra, nes nuo laiko buvo stipriai apdulkėjęs ir apneštas uolienų dalelėmis. Mokslininkams atlikus tyrimus pasitvirtino, kad visi žmogaus organai ir kraujotaka funkcionuoja normaliai, tik kitu režimu. Taip pat nustatyta asmens tapatybė: tai Tiulku Lama, vienas iš Mongolijos lamų, kuris prieš 625 metus dėl nežinomų priežasčių ,,negrįžo“ iš meditacijos, o ilgainiui buvo ir visai užmirštas. O ką galėtų pasakyti šiuolaikinės medicinos skeptikai apie Indijoje gyvenantį jogą, kuris 70 metų visiškai nevartoja jokio maisto ir negeria vandens?

Jeigu žmogus sukuria naują technologiją arba mašinas, įrenginius, jiems steigiami aptarnavimo ir priežiūros tarnybos, servisai. Jeigu gamta sukūrė žmogų, tai  atsižvelgiant į jo sudėtingą fizinio kūno struktūrą, turi būti savireguliavimo ir harmoningo suderinimo su gamta mechanizmai. Tačiau dėl sparčios žmonijos evoliucijos ir technologinio progreso užmiršome, kad kiekvienas iš mūsų turime savo viduje dvasinį kūną, kurio nesistengiame išgirsti ar pajusti, nors fizinis kūnas ir protas yra jo buveinė ir jo dėka ląstelėse egzistuoja akivaizdi tvarka.

Mes suprantame, kad genuose yra milžiniškas informacijos kiekis. Mokslas nežino, kaip ta informacija galėtų atsirasti savaime. Tam reikia proto; ji negali atsirasti atsitiktinai. Žodžiai neatsiranda vien sumaišius raides. Norint paremti hipotezę, kad gyvybė atsirado savaime, reikia iškraipyti faktus. Ar mus tenkina tokia logika? Per dažnai mėginama kažką tvirtinti teturint vos keletą faktų. Todėl nestebina kai kurių mokslininkų analitikų išvados, jog gyvybė yra per daug sudėtinga, kad galėtų staiga atsirasti savaime, net gerai įrengtoje laboratorijoje, jau nekalbant apie ,,laukines“ sąlygas. Kuo daugiau sužinai apie gamtos stebuklus, tuo logiškesnė rodosi išvada: gyvybė turėjo kilti iš protingo šaltinio. Kokio?

Milijonai išsilavinusių žmonių daro išvadą, kad gyvybę Žemėje tikriausiai sukūrė aukštesnysis protas. Vienas iš stebuklų yra tai, kad visi augalai: gėlės, medžiai, vijokliai, samanos ar sausumos bei vandens gyviai, visi skraidantys sutvėrimai, vabzdžiai ir, be abejo, žmogus turi identiškus vienodus kelis genus. Sunku įsivaizduoti, kad banginyje, kiaulėje ar uode yra žmogaus genas. Deja, taip!

Štai keletą faktų apie mūsų fizinį kūną:

1. Žmonės ,,šeriasi“ kaip šunys ar kiti gyvūnai, tik vietoje plaukų jie atsikrato viršutinio odos sluoksnio. Kasmet žmogus praranda apie 600 000 odos fragmentų, tai sudaro 700 gramų. Per 70 savo gyvenimo metų vidutiniškai žmogus numeta apie 50 kg odos.

2. Kraujas žmogaus kūne nueina ilgą kelią, dėl to kraujo indai sudaro beveik 100 000 km. Kiekvieną dieną per kraujagysles širdis perpumpuoja apie 7,5 litro kraujo.

3. Be maisto žmogus gali gyventi keletą savaičių, bet tik 10 dienų be miego ir tai neigiamai gali atsiliepti gyvenimui. Po 10 bemiegių parų žmogus užmigs amžinai.

4. Žmogaus skrandis savo gleivinę visiškai pakeičia kas 3-4 dienas. Jeigu tai neįvyktų, stiprios rūgštys, naudojamos maisto virškinimui, paprasčiausiai skrandį ištirpdytų.

5. Pas suaugusį žmogų kaulų yra mažiau negu pas kūdikį. Pradžioje skeletas turi 350 kaulų, vėliau palengva augant kai kurie kaulai suauga į vieną, dėl tos priežasties suaugusių žmonių skelete priskaičiuojami tik 206 kaulai.

6. Jeigu ištiestume į vieną plokštumą vienos ląstelės sluoksniu visą suaugusio žmogaus organų ir kūno paviršių, tai pasidengtų stadiono aikštė.

7. Klonai labai serga ir greitai sensta. Visas sukūrimo procesas pasendina dvigubai, nuo branduolio išėmimo, įdėjimo į kitą kiaušinėlį gaunamas dvigubas laikas. Pavyzdžiui, 6 metų aviai Doli iš viso išeina 12 metų. Persodinta ląstelė jau buvo sena.

Mes esame galingos kūrybos mašinos, sukuriančios naują kūrinį tą pačią akimirką, minutę, vos spėjus  apie tai pagalvoti. Ypač galinga energija, kai susiburia minia. Taip, ši energija tokia galinga, kad gali sukurti pasaulinio masto įvykius ir aplinkybes  bei sukelti globalines pasekmes. Reikia taip pat žinoti, kad visos blogybės yra mūsų kūrybos vaisius, nors ne visas sąmoningai mes pasirenkame patys.

Ilgą laiką žmogaus smegenys buvo lyginamos su kompiuteriu, tačiau dabartiniai atradimai rodo, kad gretinti toli gražu neteisinga. Ar įmanoma suvokti darbą organo, sudaryto iš beveik 50 milijardų neuronų su milijonu milijardų sinapsių (tarpneuroninių jungčių), kuriomis nerviniai impulsai praeina maždaug 10 milijonų milijardų kartų per sekundę.

Nervų tinklo principu dirbančių pažangiausių kompiuterių našumas prilygsta vos vienai dešimttūkstantajai kambarinės musės protinio pajėgumo. Tad pagalvokime, kaip kompiuteriai atsilieka nuo daug pranašesnių žmogaus smegenų. Koks žmogaus sukurtas kompiuteris gali pats remontuotis, perrašyti savo programą ar laikui bėgant tobulėti? Mūsų smegenys šį darbą atlieka automatiškai tiek jaunystėje, tiek senatvėje. Fizinė tikrovė yra sąmonės programa, sukurta skaitmeninių kodų. Skaitmeniniai kodai  apibrėžia mūsų egzistavimą. Žmogaus DNR, tai užkoduota mūsų genetinė atmintis, kad vienaženkliais skaičiais būtų sužadinta specifiniu laikotarpiu. Tie kodai žadina protą permainoms ir sąmonės vystymuisi. Viso žmogaus smegenų pajėgumo toli gražu neįmanoma panaudoti per 70, 80 ar 100 metų. Smegenys pritaikytos dirbti neribotai.

Atlikome trumpą apžvalgą, iš kokių materialių dalių ir organų mūsų kūnas sutvertas. Dabar laikas pamąstyti, o kam reikalinga visa ši gremėzdiška konstrukcija, kas skatina ją veikti, kas yra varomoji jėga, kaip ji turi būti prižiūrima, kokios profilaktinės priemonės yra privalomos?

1915 metais amerikiečių gydytojas McDugal (Makdugal) aprašė savo atliktą eksperimentą ieškodamas ,,to nežinomo, kas vadinasi dvasia“. Bandymo tikslas buvo tas, kad reikėjo ,,pagauti“ žmogaus svorio svyravimą, kada jis miršta. Rezultatas parodė, kad ,,tas ieškomas nežinomasis“ sveria 22,4 gramo. Tačiau šiuolaikiniai tyrinėtojai, panaudodami tikslesnius matavimo prietaisus, gavo kitus duomenis. Lietuvos mokslų akademijos puslaidininkių instituto visuomenės mokslų daktaras Eugenijus Kūgis sukonstruotomis precizinėmis svarstyklėmis nustatė, kad mirties momentu žmogus netenka nuo 3 iki 7 gramų svorio.  Mokslininkas patvirtina savo žodžiais, kad tai ir yra žmogaus dvasia. Po to dar buvo atliekami eksperimentai Niujorko (JAV) mokslininkų, rezultatai panašūs. Įdomų eksperimentą atliko šveicarai. Jie svėrė 23 savanorius eksperimento dalyvius, kurie turėjo bandymo metu miegoti. Tuo momentu, kai žmogaus sąmonė pereidavo ribą tarp tikrovės ir sapno, jis prarasdavo nuo 4 iki 6 gramų svorio.

Nuo neatmenamų laikų žmonės ieškojo tai, kas palaiko jų gyvybę. Kvėpavimas? Logiška. Juk numirę nekvėpuoja. Vadovaujantis šiais pamąstymais daugelis tautų įsivaizdavo savo dvasią esant krūtinėje, pilve, galvoje – kūno dalyse, kurios dalyvauja kvėpavimo procese. Eskimai, žinodami, kad kaklo slankstelio pakenkimas yra mirtinas, dvasią patalpindavo jame. Senovės Babilono gyventojai kažkodėl  įsivaizdavo gyvybei svarbiu organu ausis, ten ir dvasia buvo apgyvendinta. Šiuolaikiniai žmonės neturi vieningos nuomonės.

Įdomius bandymus atliko vokiečių psichologai iš Liubeko universiteto. 7-17 metų amžiaus vaikų grupėje nenurodydami ir nepriversdami klausinėjo, kur gali būti žmoguje dvasia. Vyresnieji atsakinėjo: ,,Visur“ ir rodydavo nuo kaktos iki kelių. Vidurinio amžiaus rodydavo į galvą ir apvesdavo aplinkui. O patys jauniausieji pridėdavo pirštą šiek tiek kairiau širdies. Tokių atsakymų buvo dauguma. Bet kai kurie vaikai rodydavo į ,,saulės rezginį“ arba akis. O galbūt dvasia yra vis dėlto širdyje? Juk visuomeniniame supratime dvasingas ar širdingas žmogus – tai tas pats. Nes ir mokslas pastaruoju metu gavo šokiruojantį patvirtinimą apie vadinamąją ,,širdies hipotezę“.

Psichiatras iš Detroito, Sinajaus ligoninės, Polas Pirselas apklausė 140 pacientų, išgyvenusių transplantavimo operacijas, ir apie tai parašė savo knygoje ,,Širdies kodas“. Jo išvada yra tokia: mūsų dvasia su yra ne smegenyse, bet širdyje. Joje užprogramuota asmenybė ir ji kontroliuoja smegenis, o ne atvirkščiai.

Pirselas pažymi, jog visi jausmai, baimės, svajonės, mintys užkoduotos ,,liepsningojo variklio“ ląstelėse. Ši ,,ląstelių atmintis“ ir yra dvasia, kuri persodinant organą, nors dalinai,  pereina į kito žmogaus kūną. Toliau jis aprašo faktus, kaip tolesniame gyvenime po operacijos keičiasi žmonės, jų pomėgiai, temperamentai, judesiai.

Galima drąsiai teigti, kad fizinis kūnas yra tik apvalkalas ar buveinė tikrajam amžinajam dvasiniam kūnui. Galingam, bei stipriam, kad jis sverdamas vos 7 gramus išjudina 70 kg (ar daugiau) žmogaus svorį, priversdamas funkcionuoti visas kūno sistemas ir organus. Nori ar ne peršasi mintis, ką pirmiau, o gal net ir lengviau, reikia gydyti savyje?

Beveik kiekvienas žmogus yra pastebėjęs, kad palikti nenaudojami daiktai ilgainiui sulūžta ar suyra. Mokslininkai vadina šią tendenciją ,,antruoju termodinamikos dėsniu“. Šį dėsnį veikiant matome kasdien. Nevažiuojamas naujas automobilis ar dviratis virsta metalo laužu. Iš apleisto namo lieka griuvėsiai, neprižiūrimas žmogaus kūnas degraduoja. Ne visada įveikti ligas padeda net šiuolaikinės medicinos diagnostiniai ir operaciniai įrenginiai, vaistai. Ar yra kokia alternatyva ligų gydymui, žmogaus išlikimui?

Alternatyvioji ir pagalbinė medicina (PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija šią mediciną patvirtino kaip tradicinę, nes ji naudojama tūkstančius metų) šiuo metu pereina ypatingą etapą visame pasaulyje. Iki šiol ir Lietuvoje buvo nemažai žmonių, kurie dirbo individualiai ar nedidelėse grupėse propaguodami įvairias dvasines praktikas. Jau atėjo laikas sujungti dvasines praktikas ir medicinos mokslo pasiekimus į bendrą visumą, perkeliant žinias į akademinį lygį. Vieni iš pirmųjų šios idėjos vykdytojų yra akademikas Jurgis Brėdikis, hab. dr. prof. Algimantas Kirkutis, Vilniaus universiteto onkologijos institutas, kiti mokslininkai bei visuomenės veikėjai, kurių dėka buvo įsteigti Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmai. Pačiu laiku atsirado šios srities žinovų, kvalifikuotų medikų, kurie perėmė iniciatyvą organizuoti išplėstinę švietėjišką veiklą, padėti gyventojams ir pacientams prevenciškai rasti dvasinius kelius į savo vidų. Pažvelgti į ligą ne tik kaip į galutinį rezultatą, tačiau padėti rasti ir tyrinėti priežastis, dėl ko visa tai įvyksta.

Iš tiesų žmonės, skirtingai nei kiti šios dimensijos gyvūnai, jaučia dar vieną poreikį – mąstyti apie ateitį. Suvokiame, jog norime dar kažko, bet patys tikrai nežinome, ko. Ypač kai apninka bėdos. Kodėl žmonės taip trokšta meno? Menas turbūt yra labiausiai nepaaiškinamas žmonių, kaip biologinės rūšies, fenomenas. Kartu jis yra vienas iš alternatyvinio gydymo būdų. Niekas negali paneigti nuostabios relaksacinės muzikos, paveikslų, poezijos teigiamo poveikio. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, t.y. mikropasaulio, kurio nemato žmogaus akis. Jis praslysta kasdienybėje pro sąmonę, tapdamas gigantiškomis planetomis ar galaktikomis, ir išsibarsto nepasiekiamų žvaigždžių pavidalu. Ar daug žmonių pamąsto, kad jie taip pat yra neatsiejama jų dalis?

Žvelgiant plačiau, visi mums atsitinkantys ,,blogi“ dalykai – tai mūsų pačių pasirinkimas. Klaida yra ne ta, kad tuos dalykus pasirenkame, bet tai, kad juos vadiname blogais. Vadindami dalykus blogais, šitaip įvertiname save, nes patys juos kuriame. Kartais gali atsitikti netikėtas stebuklas, jeigu padėkosime ligai ar bėdoms, kurios mus apniko. Rodos, paprasčiausias žodis ,,ačiū“ gali apversti aukštyn kojom mūsų gyvenimą, žinoma, teigiama linkme. Visas materialusis gyvenimas klostosi pagal gamtos dėsnius. Tai, kas atrodo bausmė, arba tai, ką mes vadiname nelaime, piktu likimu, – iš tikrųjų tėra natūralių dėsnių pasireiškimas. Ne taip svarbu būti geram, o ne blogam, bet svarbu būti dvasiškai stipriam, o ne silpnam.

Tik asmeninė malda, meditacija, nesavanaudiškas tarnavimas artimui ir teigiamos mintys apie save, kitus ir pasaulį, kuriame gyvename, gali atitolinti mus nuo artėjančios katastrofos. Kiekvienas mes turime savo misiją.  Tomis akimirkomis, kai užgrius tai, kas mes nesame, nepamirškime, kas mes esame. Gerbkime sukurtąjį pasaulį, kad ir kaip mums norėtųsi jį keisti. Žinokime, kad tai, kaip mes elgsimės nuožmiausių išbandymų metu, gali tapti mūsų didžiausia pergale.

Žmogui išsilaipinus Mėnulyje, rytojaus dieną teologas Karlas Bartas buvo paklaustas apie šį technikos triumfą. Jis atsakė: ,,Tai neišsprendžia nė vienos iš tų problemų, kurios naktį man neleidžia užmigti“. Iš to galima daryti išvadas, kad žmonės priprato prie naujienų, žinių, kas nereikalauja būtinumo apie tai mąstyti. Dėl to žmonėms labiau įprasta nesvarstant, negalvojant pritarti jų dogmoms.

Daugumą fizinių ligų sukelia proto ir jausmų destrukcija, pagieža, pyktis. Dažniausias patarimas apnikus šiems priepuoliams būtų fizinis ir dvasinis apsivalymas pasitelkiant kūrybines galias. Kiekviename asmenyje matyti tai, kas naudinga ir teikia viltį. Nekaltinti kitų, o ieškoti gerųjų savybių ir kiekvieną kartą jų pamatysite vis daugiau, nes kaip galvojame, tokie ir tampame. Užuot įžeistam – pamilti; užuot užsidariusiam savyje – atsiverti. Šiais metodais gyveno ir gydė  amerikietis krikščioniškasis mistikas Edgaras Keisas (Cayce). Nors jis nemokėjo sanskrito rašto ir nestudijavo rytų filosofijos, tačiau savo dvasine veikla su Vydūnu buvo labai panašūs. Tikslūs medicininiai argumentai buvo jų nepaprastų galių įrodymas. Dabar JAV Šiaurės Karolinos valstijoje yra įsteigta didelė klinika, kurioje gydoma pagal Edgaro Keiso receptus ir procedūras. Preliminariais duomenimis, jau išgydyta apie 7 milijonus pacientų iš viso pasaulio. Taip pat įsteigtas universitetas ir mokslo centras.

Skeptiškai nusiteikusiai Bostono medikų grupei mokslų daktaras Veslis Kečumas  pasakojo, jog Edgaro Keiso protas paklusnus įtaigai kaip ir daugumos kitų žmonių, tačiau jis turi dar vieną savybę – sugeba aiškinti mintis, kurias gauna iš kitų asmenų pasąmonės. Pasąmonė nieko nepamiršta. Sąmonė gauna įspūdžius iš išorės ir perkelia visas mintis į pasąmonę. Ten jos išlieka net tada, kai sąmonė sunaikinama.

Didelę reikšmę ligai įveikti turi laukimas, tikėjimasis ir optimizmas. Tikimės daug – gausime daug. Tikimės mažai – ir gausime mažai. Nesitikime nieko – negausime nieko. Jeigu sergantis kūnas nefiksuoja pagerėjimo su kiekviena diena, tai reiškia, kad jis yra bejausmis kaip pakelės spardomas ir daužomas  akmuo. Visa tai netrukus atsiliepia žmogaus gyvenimui, nes tampa pesimistine perspektyva. Jei asmuo nelaukia iš savo dvasinio globėjo didelės pagalbos ar paramos, vadinasi,  jis turi labai silpną savo globėją, o gal visai jo neturi.

Galime visiškai patvirtinti, kad svajonėse ir sapne esame laimingesni ir sveikesni negu fiziniame matmenyje. Tai įrodymas, kad mūsų natūrali aplinka yra dvasinė, ne materiali, o mes gyvename vienu metu dviejuose matmenyse. Reiškia, kad reikia pirmiausiai šalinti ligos priežastį, keičiant požiūrį į situaciją, supančią aplinką, o ne pirmiau vaistais šalinti ligos simptomus.

Žmogus savo valios pastangomis gali nepaprastai daug, nepriklausomai nuo jo amžiaus.

Labai svarbu turėti savo idealą. Girdime daug nurodymų, patarimų, kurie reikalauja iš mūsų dėmesio ir įsipareigojimo. Tėvai, mokytojai, politikai, reklamuotojai,  religijų atstovai – visi ragina pritarti jų požiūriui. Tokiais momentais mus gali gyvenimas mėtyti tarsi plūdurą ant bangų. Mums reikia tvirto pagrindo, kur galėtumėm jaustis saugiai, vietos, į kurią nors mintimis galėtumėm bet kada sugrįžti, iš naujo įvertinti ir perorientuoti gyvenimus ir mintis.

Reikia pastovaus ir stabilaus kriterijaus, kuris padėtų įvertinti informaciją. Jei nepriimsime tokios iniciatyvos ir atsakomybės už tokio kriterijaus įvedimą asmeniniame gyvenime – sukrėtimai bus dažnas svečias namuose.

Žinome, kad šiuolaikinis mokslas ieško naujų energijos šaltinių. Vienas iš jų yra Saulė. Jeigu mūsų ląstelių išklotinė yra stadiono aikštės ploto, tai galima pasakyti, kad belieka šviesą  paversti energijos ir sveikatos saugykla savo  kūne. Pabandykime įsivaizduoti saulės baterijas tokiame plote, ko gero, elektros energijos pakaktų kaimui aprūpinti. Yra žmonių, kurie šią dvasinę praktiką naudoja jau daug metų.

Šiuolaikinė medicinos mokslo pažanga yra stulbinamai pažengusi į priekį, tačiau akivaizdu, kad alternatyvioji ir pagalbinė medicina (tradicinė) yra neatsiejama nuo prigimtinio dvasinio žmogaus kūno. Atskirais atvejais tik pats žmogus gamtos jam suteiktomis savybėmis gali manipuliuoti savo ar paciento kūno ląstelių ir visatos informacija, šalinant ligos priežastį.

 
 
Straipsnio autorius- Vilimantas Zablockis, metafizikos daktaras, Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų Energetinio gydomojo poveikio komiteto pirmininkas. Publikuota – vlmedicina.lt

Pamąstymai

Sielos kalba nepaiso jokių pasaulio taisyklių. Ji yra muzika, laisvai besiliejanti iš vidaus ir užpildanti visas žmonių gyvenimo spragas ir įtrūkius, išlyginanti visų nusivylimų randus, kuriuos teko patirti einant atšiauriu gyvenimo keliu. (A.Dainys)

Dėmesio- pas mus pradėjo veikti PAŽINČIŲ KAMPELIS

Žiūrėkite skyrelyje PAŽINTYS